Žinia, kad žmogus įtariamas nusikalstama veika, dažnai nuskamba kur kas grėsmingiau, nei leidžia vertinti pati proceso stadija. Mintys greitai nukrypsta į teismą, bausmę, darbą, šeimą ir reputaciją. Tačiau įtarimas nėra nuosprendis. Jis reiškia, kad vykstant tyrimui yra duomenų, leidžiančių manyti, jog asmuo galėjo padaryti nusikalstamą veiką. Ar kaltinimas bus pagrįstas ir kuo byla baigsis, tuo metu dar nėra nuspręsta.

Dėl to svarbu suprasti, kas vyksta po įtarimo pareiškimo. Baudžiamasis procesas turi kelias stadijas, o nemaža dalis darbo atliekama dar iki tol, kol byla apskritai pasiekia teismą.

Įtarimas yra proceso etapas, o ne atsakymas

Įtariamajam turi būti pranešta, kokia nusikalstama veika jam inkriminuojama. Nuo šio momento žmogus turi procesines teises, įskaitant teisę turėti gynėją, teikti prašymus, tam tikrais atvejais susipažinti su tyrimo medžiaga ir pasirinkti savo gynybos poziciją.

Būtent čia kartais padaroma žmogiška klaida: norima kuo greičiau įrodyti, kad įvyko nesusipratimas. Įtariamasis pradeda aiškinti aplinkybes dar gerai nežinodamas, kokiais duomenimis disponuoja pareigūnai. Stresas ir noras apsiginti gali paskatinti kalbėti skubotai, todėl prieš apklausą verta žinoti savo teises ir įvertinti situaciją su gynėju.

Tyrimo metu dėliojama būsimos bylos medžiaga

Ikiteisminis tyrimas nėra laukimo laikotarpis prieš „tikrąją“ bylą. Šioje stadijoje apklausiami žmonės, renkami dokumentai ir duomenys, gali būti atliekamos kratos, ekspertizės bei kiti procesiniai veiksmai. Vienais atvejais tyrimas trunka palyginti trumpai, kitais užsitęsia gerokai ilgiau.

Šiame etape baudžiamųjų bylų advokatai gali dalyvauti procesiniuose veiksmuose, konsultuoti ginamąjį, teikti prašymus, susipažinti su medžiaga įstatymo leidžiama tvarka ir vertinti, kokia gynybos pozicija atitinka bylos aplinkybes. Tai svarbu todėl, kad gynyba nėra tekstas, kurį advokatas parašo prieš teismo posėdį. Ji formuojasi gerokai anksčiau.

Kartais tyrimo eigoje paaiškėja aplinkybės, kurios pakeičia pradinį situacijos vertinimą. Gali atsirasti naujų liudytojų, dokumentų ar kitų duomenų. Dėl šios priežasties žmogui verta vengti kategoriškų išvadų vien pagal faktą, kad jam pareikštas įtarimas.

Ne kiekvienas ikiteisminis tyrimas baigiasi teisme

Tai viena svarbiausių aplinkybių, kurią žmonės streso metu neretai pamiršta. Pats ikiteisminio tyrimo pradėjimas ar įtarimo pareiškimas savaime nereiškia, kad asmuo vėliau bus pripažintas kaltu.

Tyrimo metu vertinama surinkta medžiaga ir sprendžiama, ar yra pagrindas bylą perduoti teismui. Esant įstatyme numatytiems pagrindams procesas gali būti nutrauktas. Kitu atveju, baigus tyrimą ir atlikus reikiamas procedūras, byla su kaltinamuoju aktu gali būti perduota teismui.

Žmogui šis laikotarpis dažnai emociškai sunkus būtent dėl nežinomybės. Jis jau turi įtariamojo statusą, tačiau dar nežino, ar teks stoti prieš teismą. Todėl advokato darbas čia turi ir labai praktišką pusę: klientas gali gauti aiškų savo situacijos vertinimą vietoje bandymo kiekvieną naują dokumentą interpretuoti pačiam.

Teismas pradeda savarankiškai vertinti bylą

Jeigu byla perduodama teismui, tai dar nereiškia, kad ikiteisminio tyrimo metu suformuota kaltinimo versija automatiškai tampa tiesa. Teisme nagrinėjami įrodymai, išklausomi proceso dalyviai, vertinami argumentai. Kaltę turi įrodyti kaltinimas, o asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir nepripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu.

Todėl tarp žodžių „įtariamasis“ ir „nuteistasis“ negalima dėti lygybės ženklo. Tarp jų gali būti ilgas procesas, kuriame faktai tikrinami, o teisinės pozicijos vertinamos.

Žmogui, pirmą kartą susidūrusiam su baudžiamąja byla, visa procedūra gali atrodyti kaip viena grėsminga visuma. Iš tikrųjų kiekviena jos stadija turi savo paskirtį. Gavus įtarimą verta galvoti ne apie dar nepriimtą nuosprendį, o apie artimiausią veiksmą: suprasti, kuo esi įtariamas, kokios yra tavo teisės ir kaip jas tinkamai ginti. Kuo anksčiau tai padaroma, tuo mažiau vietos lieka sprendimams, priimtiems iš baimės ar nežinojimo.