Iš išorės viskas atrodo tobula – žvilgantys fasadai, stiklinės verandos, švelni muzika fone. Sanatorijos Druskininkuose jau seniai tapo atokvėpio sinonimu, bet ką iš tikrųjų išgyvena žmonės, kai užsidaro durys, ir prasideda „pailsėsiu“ etapas?
Ką patiria ne tie, kurie atvyksta čia pirmą kartą, o tie, kurie sugrįžta jau trečią, penktą, dešimtą? Šitas straipsnis – ne apie reklamą, o apie tai, ką šnabžda holais einantys chalatai.
Kur slepiasi tikroji ramybė?
Vienas vyras iš Vilniaus, atvykęs po nervinės įtampos laikotarpio, pasakojo, kad ramybės neatnešė nei procedūros, nei masažai. Ją rado tarp dviejų pastatų, kur prie fontano ryte rūkė pensininkė ir žiūrėjo į beržą. Ji nesakė nieko. Tik laikė puodelį.
Kai paklausė, kodėl čia ateina, ji atsakė paprastai – nes čia niekas nieko neprašo.
Ir gal tai paaiškina, kodėl žmonės kartais vengia lankytis grupinėse veiklose ir vietoj „gydomųjų procedūrų“ renkasi pasivaikščiojimą palei Ratnyčėlę.
Ką reiškia gydytis, kai nesi ligonis?
Daug kas atvyksta ne todėl, kad skauda. O todėl, kad pavargo. Ir čia prasideda įdomiausia dalis – kai pats sau negali prisipažinti, jog nori tik vieno: kad tavimi kas nors pasirūpintų.
Sanatorijos tapo vieta, kur suaugę žmonės atgauna bent mažą trupinį to jausmo, kurį seniai prarado – kad gali negalvoti apie nieką. Niekas nespaudžia, niekas nešaukia, niekas neprašo terminų. Tik grafikėlis ant staliuko ir šilta arbata po kiekvienos vonios.
Ar tai tik verslas, ar visgi kažkas daugiau?
Kartais atrodo, kad viskas čia sukasi apie skaičius – nakvynės, procedūros, mineralinio litrai. Bet pabandyk paklausti personalo, ką jie prisimena iš paskutinių mėnesių.
Slaugė iš vienos garsiausios sanatorijos prisiminė vyrą, kuris atvažiavo po žmonos netekties. Jis viską darė vienas – užsirašė, atėjo, išėjo. Per tris savaites neištarė nė žodžio. Tik paskutinę dieną, išėjdamas, padėkojo – ne už gydymą, o už tai, kad niekas neklausinėjo.
Ir tai ne vienas atvejis. Tokios istorijos – tarp eilučių, prie stalo, ant suolo. Jos neįrašomos į ataskaitas, bet būtent dėl jų žmonės sugrįžta.
Kur rasti daugiau tikrų istorijų?
Jeigu norisi pasiknaisioti po tai, ko nesako reklamos, verta pavartyti vietinį Druskininkietis.lt – ten, komentarų skyriuose, dažnai pasirodo pačių žmonių pasakojimai, be makiažo. Ten daug tikro gyvenimo, kuriame kartais svarbiau ne gydymas, o tiesiog buvimas tarp tų, kuriems irgi kartais reikia tylos.
Sanatorijos nėra stebuklas. Jos – žmonės, kurie čia atvažiuoja su savom istorijom. Ir kiekvienas išvažiuoja šiek tiek kitoks. Kai kas – sveikesnis. Kiti – ramesni. O treti – pagaliau pailsėję taip, kaip reikėjo jau seniai.