Sugedusio kompiuterio, telefono, tinklo įrangos ar kitų elektroninių prietaisų nereikėtų automatiškai mesti kartu su mišriomis buitinėmis atliekomis. Elektros ir elektroninės įrangos atliekos yra atskirai tvarkomas atliekų srautas, nes jų viduje gali būti tiek perdirbti tinkamų medžiagų, tiek komponentų, kuriems reikalingas tinkamas apdorojimas.
Europos Sąjungos WEEE direktyvoje numatytas atskiras elektros ir elektroninės įrangos atliekų surinkimas ir tinkamas jų apdorojimas. Lietuvoje šio atliekų srauto surinkimo ir tvarkymo duomenis apskaito Aplinkos apsaugos agentūra.
Tačiau ne visa sena elektronika yra vienoda. Vieną neveikiantį buitinį prietaisą gali būti racionaliausia pristatyti į jam skirtą surinkimo vietą, o sukauptos elektronikos plokštės, procesoriai ar kiti tam tikrų medžiagų turintys komponentai gali dominti specializuotus supirkėjus.
Pirmiausia atskirkite įrenginį nuo atliekos
Jeigu elektronikos prietaisas vis dar veikia, pirmas klausimas turėtų būti ne „kur jį išmesti?“, o „ar jį dar galima naudoti?“. Veikiantį telefoną, kompiuterį ar kitą įrangą galima parduoti kaip naudotą daiktą, perduoti kitam naudotojui arba, jei reikia, suremontuoti.
Kai įranga nebetinkama naudoti, situacija keičiasi. Tuomet svarbu nustatyti, ar turimas visas įrenginys, ar atskiri jo komponentai.
Pavyzdžiui, atskiros elektroninės plokštės, procesoriai ir kai kurie kiti elektronikos komponentai gali būti vertinami kaip žaliava metalų atgavimui. Mokslinėje literatūroje nurodoma, kad spausdintinėse elektronikos plokštėse gali būti vario, aukso, sidabro, paladžio ir kitų metalų, tačiau jų koncentracija labai skiriasi priklausomai nuo plokštės tipo.
Kodėl elektronikos nereikėtų ardyti bet kaip?
Bandymas namuose išgauti vertingus metalus nėra tas pats, kas profesionalus elektronikos perdirbimas. Elektronikos plokštės yra sudėtingos medžiagų sistemos, o pramoniniam metalų atgavimui naudojami kontroliuojami mechaniniai, terminiai ar cheminiai procesai.
ES WEEE taisyklėse taip pat išskiriami komponentai, kuriems tvarkant elektronikos atliekas reikalingas specialus dėmesys, pavyzdžiui, baterijos, tam tikros spausdintinės plokštės ir gyvsidabrio turintys komponentai. Todėl saugiau elektroniką perduoti tam skirtai surinkimo ar tvarkymo sistemai, o ne deginti laidus, laužyti baterijas ar mėginti cheminėmis priemonėmis išgauti metalus.
Kada elektronikos atliekas galima parduoti?
Parduodamos dažniausiai ne „atliekos apskritai“, o konkrečios supirkėjui vertingos jų kategorijos. Todėl prieš vežant sukauptą elektroniką naudinga ją bent preliminariai surūšiuoti.
Atskirai galima laikyti elektronines plokštes, procesorius, atminties modulius, laidus ir kitus aiškiai identifikuojamus komponentus. Taip supirkėjui lengviau įvertinti medžiagą, o pardavėjui – suprasti, už ką mokama.
Viena iš šioje srityje veikiančių įmonių yra Olimeta. Vis dėlto prieš perduodant konkrečias atliekas verta pasitikslinti, kokias jų rūšis pasirinktas supirkėjas tuo metu priima ir kokios informacijos reikia vertinimui. Jeigu elektronikos sukaupta daug, galima iš anksto parengti nuotraukas ir apytikslį atskirų kategorijų kiekį. Tai praktiškiau nei visas skirtingas atliekas pristatyti nesurūšiuotas.
Ką daryti su tuo, ko supirkėjas nepriima?
Komercinės vertės neturinti elektronikos atlieka vis tiek turi būti tinkamai sutvarkyta. Jos nereikėtų mesti į mišrių komunalinių atliekų konteinerį vien todėl, kad už ją niekas nemoka.
ES taisyklės numato atskiro WEEE surinkimo sistemas, o Lietuvoje elektros ir elektroninės įrangos atliekų srautai apskaitomi nacionalinėje atliekų apskaitoje. Todėl pardavimas yra tik viena iš galimybių. Kai komponentas neturi supirkimo vertės, svarbiausia tampa tinkamas jo perdavimas teisėtam atliekų surinkimo ar tvarkymo kanalui.