Vieno medaus, kuris visais atvejais būtų geriausias, nėra. Arbatai dažnai norisi švelnesnio skonio, kepiniuose medus tampa ne tik saldikliu, bet ir recepto dalimi, o valgant kasdien svarbiausia gali būti tiesiog mėgstamas aromatas ir konsistencija. Todėl rinktis verta pagal tai, kur medus bus naudojamas.
Skirtingų rūšių medus gali skirtis spalva, aromatu, skoniu ir kristalizacijos greičiu. Šiuos skirtumus lemia ne vien etiketėje nurodytas pavadinimas, bet ir augalai, iš kurių bitės rinko nektarą, bei konkretaus derliaus sąlygos.
Arbatai – toks medus, kurio skonis neužgožia gėrimo
Švelniai arbatai nebūtinai reikia intensyviausio medaus. Jei geriama žalioji, žolelių ar kita subtilaus skonio arbata, ryškus medaus aromatas gali tapti pagrindiniu gėrimo skoniu. Tokiu atveju labiau tinka švelnesnio skonio variantas.
Stipresnei juodajai ar prieskoninei arbatai galima rinktis ir sodresnį medų. Čia pasirinkimas labiau priklauso nuo skonio nei nuo griežtų taisyklių.
Svarbi ir temperatūra. Jeigu medus į arbatą dedamas vien dėl saldumo, galima jį maišyti iš karto. Tačiau neverta manyti, kad labai karštame gėrime medus išlieka visiškai nepakitęs. Kaitinimas gali keisti kai kurių medaus junginių kiekį, todėl norint kuo mažiau jį termiškai paveikti logiška palaukti, kol gėrimas šiek tiek atvės.
Kepiniuose svarbus ne tik saldumas
Recepte pakeitus cukrų medumi rezultatas nebūtinai bus toks pats. Meduje natūraliai yra vandens, o pagrindinę jo cukrų dalį sudaro fruktozė ir gliukozė. Dėl to medus kepinyje veikia ne tik kaip saldiklis – jis keičia bendrą tešlos drėgmę, skonį ir kepimo metu vykstančius procesus.
Todėl receptuose, kurie iš pradžių sukurti su medumi, saugiausia laikytis nurodytų proporcijų. Jei medumi norima pakeisti cukrų savo nuožiūra, gali tekti koreguoti ir kitų skysčių kiekį bei stebėti kepinio rudavimą.
Kepiniams dažnai pravartu rinktis medų pagal norimą galutinį skonį. Švelnus variantas mažiau keis kitų ingredientų aromatą, o sodresnis gali tapti pastebima recepto dalimi.
Kasdieniam vartojimui svarbiausia aiški kilmė ir skonis
Jei medus valgomas su koše, duona, varške ar kitais kasdieniais produktais, nėra būtinybės ieškoti vienos „teisingos“ rūšies. Skirtingas medus gali būti pasirenkamas pagal norimą skonį – nuo švelnesnio iki intensyvesnio – ir pagal konsistenciją.
Susikristalizavęs medus savaime nėra sugedęs. Tarptautiniame „Codex Alimentarius“ medaus standarte nurodoma, kad medus gali būti skystas, klampus arba iš dalies ar visiškai susikristalizavęs. Kristalizacija yra natūrali medaus savybė, kurios greitis priklauso ir nuo jo sudėties.
Perkant daugiau pasako ne tai, ar medus skystas, o jo ženklinimas. ES taisyklės numato, kad medaus kilmės šalis ar šalys turi būti nurodomos etiketėje. Tai ypač naudinga lyginant vietinį produktą su skirtingos kilmės medaus mišiniais.
Trys paskirtys – trys skirtingi prioritetai
Arbatai pirmiausia galima vertinti skonio intensyvumą, kepiniams – skonį ir medaus poveikį recepto drėgmei, o kasdieniam valgymui – mėgstamą aromatą, konsistenciją ir aiškiai nurodytą kilmę.
Taigi medaus spalva ar skystumas nėra paprasta kokybės skalė. Daug praktiškiau rinktis produktą pagal jo paskirtį ir informaciją etiketėje, o skirtingas rūšis vertinti kaip skirtingo skonio produktus, o ne kaip geresnius ir blogesnius tos pačios kategorijos variantus.